žvalgos apie sensorinių kambarių naudą asmenims su autizmo spektro ar kitais raidos sutrikimais. I dalis.
Šaltinis: https://www.slaugivita.com/straipsniai/
Sensorinė aplinka!
Jei tu man pasakysi – aš pamiršiu.
Jei tu man parodysi – galbūt aš atsiminsiu.
Jei tu mane įtrauksi į veiklas – aš suprasiu…
Per pojūčius mes pažįstame pasaulį. Ką tik gimęs naujagimis akimis stebi savo mamą, girdėdamas jos kalbą, uosdamas jos kvapą, jusdamas motinos pieno skonį. Mamos prisilietimai, glaudimas prie savęs stimuliuoja taktilinę, vestibulinę, proprioceptinę sistemas. Vaikui augant pojūčių jis gauna daugiau ir įvairesnių, žaisdamas mokosi kaip juos suprasti, prie jų prisitaikyti.
Pojūčius mes gauname iš aštuonių sensorinių sistemų. Pastaruoju metu išskirta aštuntoji, vidaus organų sensorinė sistema-interocepcija, nuo kurios funkcionavimo didele dalimi priklauso mūsų savijauta, savireguliacija, nuotaika. Pagrindinės sensorinės sistemos, turinčios didžiausią įtaką normaliai vaiko raidai, yra lytėjimo, vestibulinė ir proprioceptinė. Būtent šios trys sistemos pirmiausia padeda suprasti savo kūną: jo proporcijas, santykį vienos kūno dalies su kita, kūno dalių judėjimą. Susiformuoja “kūno suvokimo žemėlapis”, dėka kurio sugebame tinkamai judėti, atlikti veiklas, išmokstame sudėtingų įgūdžių.
Visa jutiminė informacija, kurią gauname, yra integruojama centrinėje nervų sistemoje. Būtent smegenyse mes suvokiame ką matome, girdime, liečiame. Mes sugebame ne tik priimti iš jutimų ateinančią informaciją, bet ją analizuoti, išrinkti svarbiausią, tinkamai ir adekvačiai į ją atsakyti. Šio proceso metu mūsų gaunami dirgikliai yra moduliuojami, t. y. per stiprių dirgiklių poveikis sumažinamas, silpnų – padidinamas, išskiriami pagrindiniai stimulai, kurie tuo momentu mums yra reikšmingi. Žmogus sėdėdamas net labai triukšmingoje aplinkoje, kur groja muzika, garsiai kalba žmonės, loja šunys, gali pats dalyvauti pokalbyje su priešais sėdinčiu asmeniu. Smegenys filtruoja informaciją, nepriima mums nereikšmingos ir fokusuojasi į svarbų mums pokalbį. Nuo sensorinių sistemų analizavimo ir integracijos procesų priklauso žmogaus savireguliacija, suvokimas, mąstymas, kalba, mokymasis, elgesys, netgi laimė.
Ar jums kada nors kilo klausimai apie atrodo tokius paprastus dalykus, kaip žmonių elgesio įvairovė, skirtingus gyvenimo būdus ir pan.? Kodėl mes esame tokie nepanašūs vienas į kitą ir skirtingai reaguojame į daugelį dalykų? Kodėl mes didelę dalį veiklų atliekame vienu ar kitu būdu? Kaip vaikas išmoksta judėti, atlikti sudėtingas veiklas, pvz.: užsirišti batų raištelius, savarankiškai pavalgyti, rašyti?
II dalis
1972 metais mokslininkė A. Jean Ayres sukūrė sensorinės integracijos teoriją, kuri labai greitai buvo pritaikyta vaikų ugdyme ir reabilitacijoje. Dr. J. Ayres tyrė vaikus, kurie turėjo motorinių ir sensorinių problemų. Ji nustatė, kad sensorinė integracija, t. y. visų impulsų, gaunamų per sensorines sistemas koordinacija, leidžia koreguoti, (sumažinti ar padidinti gaunamų stimulų poveikį) ar kitais būdais kompensuoti sensorinės integracijos sutrikimus, kurie pasireiškia pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimais, judesių nerangumu, taktiliniu jautrumu, jutiminiu gynybiškumu, motorinio planavimo sutrikimais ir kt. problemomis. Šiandien žinome, kad naudojant sensorinės integracijos principus ypač galime padėti vaikams ir suaugusiems, kurie turi sensorinės integracijos sutrikimų.
Pirmiausia pakalbėkime, kas yra sensorinė integracija. Geriausiai šį procesą apibūdina apibrėžimas, kurį 1993 m. pateikė mokslininkas Trott. Sensorinė integracija – tai galimybė priimti iš visų mūsų jutimų ateinančią informaciją, iš visų jutimų išrinkti svarbiausią informaciją, analizuoti gaunamą informaciją, tinkamai ir adekvačiai į ją atsakyti (Trott, 1993).
Sensorinės integracijos sutrikimus galima skirstyti į tris dideles grupes: motorinių funkcijų, sensorinės diskriminacijos ir sensorinės moduliacijos sutrikimus.
Sensomotorinių funkcijų sutrikimai pasireiškia judesių nerangumu, nesugebėjimu tiksliai atlikti valingo judesio bei sutrikusia kūno padėties kontrole (MillerL et al, 2004), dažniausiai susiję su motorinio planavimo sutrikimais. Sensorinės diskriminacijos sutrikimai sukelia problemų norint atskirti sensorinius dirgiklius. Vaikams, turintiems šių sutrikimų, sudėtinga surasti daiktų panašumus ir skirtumus paveikslėliuose, parašytuose žodžiuose, veiduose, sunku diferencijuoti veido išraiškas, suvokti gestų prasmę. Dažniausiai diskriminavimo sutrikimai pasireiškia skiriant lytėjimo, regos ir klausos dirgiklius (Tharner et al, 2014). Sensorinės moduliacijos sutrikimai susiję su pojūčių adaptacija centrinėje nervų sistemoje, t. y. reikiamų pojūčių pastiprinimu, susilpninimu, palengvinimu. Visi šie vaikų sensoriniai sutrikimai daro įtaką savireguliacijos procesams, dėmesiui, aktyvumui ir elgesiui.
Dalis žmonių (literatūros duomenimis iki 15%) turi sensorinės integracijos sutrikimų, kurių spektras svyruoja nuo lengvų iki sunkių. Vienam žmogui stimulų ir aplinkos informacijos reikia daugiau, jis jos tiesiog siekia ir ieško, kitas – gaunamą informaciją priima ribotai, stengiasi nuo jos atsiriboti. Sensorinės integracijos sutrikimai būdingi sutrikusios raidos vaikams ir suaugusiems, bet gali pasitaikyti ir normaliai besivystantiems asmenims. Šie sutrikimai dažnai nustatomi vaikams ir suaugusiems, turintiems autizmo spektro, intelekto, judesio, mokymosi, hiperaktyvumo ir kt. sutrikimus, segantiems psichikos ligomis.
Sensorinės integracijos terapija yra labai svarbi vaikams, turintiems raidos ir elgesio sutrikimus. Terapinės veiklos apima vestibulinės, proprioceptinės, klausos, taktilinės sistemos stimuliavimą, kuris normalizuoja vaiko pojūčius. Pojūčių moduliacija pasiekiama per žaidimą naudojant taktilinį (gilus spaudimas, pasunkintos antklodės, svareliai, odos braukimas šepečiais, glostymu, atliekant masažą), vestibulinį, proprioceptinį (naudojant balansines lentas, sūpynes, batutus, tramplynus, kamuolius, „kūno kojinę“ ir kt.), klausos (lėta-greita muzika, ritmas), regos (spalvos, šviesos, šviesos burbulų vamzdžių naudojimas ir kt.) stimuliavimą. Šita įranga leidžia vaikui suteikti daug ir įvairių pojūčių, juos kombinuoti, reguliuoti jų intensyvumą. Aktyvi veikla suteikia ne tik malonumą, bet kartu gerina vaiko judesių koordinaciją, tikslumą, greitį.
Tęsinys balandžio 22 d.