Dirbti mokytoju siaučiant COVID-19 pandemijai: profesinio perdegimo rizika

 

                      Dauguma darbuotojų Lietuvoje dirba aštuonias valandas per dieną. Pasibaigus darbo dienai, jie ramiai grįžta namo, nusiauna batus, užkanda, įsijungia mėgstamą televizijos laidą ir atsipalaiduoja, pailsi. Galbūt kai kurie išveda šunį pasivaikščioti, prasmingai leidžia laiką su vaikais ar susitinka su draugais.

                      Bet jeigu tu esi mokytojas, greičiausiai laikas po darbo klostosi kiek kitaip - dar kelios valandžiukės padirbėti po darbo gana įprasta, ar ne? Galbūt reikia pasiruošti pamokoms, perskaityti mokinių rašto darbus. Galbūt reikia suorganizuoti tėvų susirinkimą ar paskambinti mokinio tėvams. O galbūt teko ir ateiti anksčiau į darbą, kad viską suspėtumėt pasiruošti. Deja, bet beveik neįmanoma sutikti mokytojo, kuris dirbtų tiksliai tik tiek, kiek jam numatyta darbo valandų - kuris nepratęstų darbo grįžęs namo, kuris neateitų į mokyklą anksčiau ir/arba neišeitų iš jos vėliau.

                      Darbo laiko neapibrėžtumas tėra vienas iš daugelio iššūkių, su kuriais susiduria mokytojai. Visuomenė suvokia mokytoją kaip savo ateities vedlį, nuo kurio priklauso augančios kartos ugdymo kokybė. Šiuolaikiniame, atrodo, nuolat besikeičiančiame pasaulyje mokytojas, turėdamas tokią svarbią pareigą, yra priverstas keistis taip sparčiai, kaip keičiasi švietimo aplinka. Pavyzdžiui, mokytojas turi gebėti naudotis informacinėmis technologijomis, taip pat prisitaikyti prie gana dažnų švietimo sistemos reformų. Jis taip pat susiduria su tiesiogine konkurencija darbe, nes šiuo metu vyrauja tokia darbo filosofija. Ir, žinoma, jis turi būti savarankiška, edukacinėje veikloje save kūrybiškai atskleidžianti asmenybė.

                      O kur dar visam pasauliui nauja patirtimi tapusi COVID-19 pandemija, kuri ypatingai paveikė mokytojų darbą ir, galima sakyti, per vieną dieną pakeitė jį iš pagrindų, Taip staigiai atsiradęs poreikis dirbti nuotoliniu būdu įnešė daug sumaišties ir streso bei dar labiau prailgino darbo laiką. Nerimą kėlė tokie klausimai: kaip aiškiai išaiškinti pamokos temą net negalint pažiūrėti vaikams į akis; kaip išlaikyti mokinių dėmesį ir pastebėti, jei kuriam nors iš jų dėmesys nukrypo į šalį; kaip ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius ir pan. Iš kitos pusės, mokytojams visuomet buvo įprasta dirbti gyvai su klase, o pandemijos metu teko didžąją darbo laiko dalį praleisti prie kompiuterio.

                      Taigi tiek pandemijos metu, tiek ir gyvenant įprastu ritmu mokytojo darbas reikalauja ypatingai daug intelektualinių, emocinių, o kartais ir fizinių išteklių, yra dažnai analizuojamas, vertinami jo rezultatai. O tai kelia emocinę įtampą ir mokytojas gali patirti profesinį perdegimą. Užsienio mokslininkai tyrimais nustatė, kad mokytojo profesija yra neatsiejama nuo profesinio perdegimo ir netgi įvardijo ją kaip labiausiai pažeidžiamą lyginant su kitomis profesijomis. Lietuvių mokslininkai taip pat tyrinėja šį psichologinį konstruktą bei nurodo, jog jis yra paplitęs ir Lietuvos pedagogų bendruomenėje.

                      Mokslininėje literatūroje profesinio perdegimo sąvoka pirmą kartą paminėta 1974 m. psichologo Herbert Freudenberger. Jis pastebėjo, kad ypač atsidavę ir pareigingi darbuotojai dažnai pavargsta, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai ir ciniškai vertinti savo darbą ir klientus, tampa nervingi, irzlūs. Šią psichinę žmonių būklę jis siejo su profesijomis, kurioms būdingas artimas ir ilgalaikis bendravimas su klientais. Psichologijos žodynas profesinį perdegimą apibūdina kaip stiprų nerimą, atsirandantį dėl pervargimo darbe. Viena žinomiausių šio konstrukto tyrinėtojų profesorė Christina Maslach jį apibrėžia kaip emocinį išsekimą, kylantį dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Žmonės, kurių profesija yra susijusi su rūpinimusi kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų išteklius, jie tampa mažiau atsparūs stresui. Užsitęsus šiai būsenai galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas. Taigi profesinį perdegimą sukelia ne stresas apskritai, o stresas, kylantis dėl ilgalaikio ir įtempto bendravimo darbe.

                      Mokslininkai profesinį perdegimą supranta kaip daugiamatį reiškinį, kuris apima tris dimensijas - tai emocinis išsekimas, depersonalizacija ir žemų asmeninių pasiekimų jausmas. Aptarsime kiekvieną iš jų išsamiau.

                      Emocinis išsekimas laikomas pagrindiniu profesinio perdegimo komponentu. Asmuo išeikvoja savo emocinius išteklius. Jis jaučia fizinį ir psichinį išsekimą, kuris pasireiškia nuovargiu, energijos stoka, jaučiamas dirglumas, frustracijos būsena, negebama vykdyti iškeltų reikalavimų. Žmogui tiesiog trūksta jėgų ir energijos imtis naujos veiklos ar bendrauti su kitais žmonėmis.

                      Depersonalizacija apibūdinama kaip emocinis atsitraukimas, cinizmas, distancijos nuo kitų sukūrimas. Tuomet santykiai su kitais tampa formalūs, beasmeniai. Tai neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, pareigas, bendradarbius, klientus. Manoma, kad asmuo taip reaguoja siekdamas tarsi apsisaugoti nuo nusivylimo ir išsekimo.

                      Žemų asmeninių pasiekimų jausmui būdingas kompetentingumo jausmo praradimas, neefektyvumo jausmas, taip pat sustiprėja nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo jausmai, negatyviau vertinamas darbas, suabejojama savo gebėjimu sėkmingai atlikti darbo užduotis. Sumažėja darbuotojo produktyvumas, jis jaučiasi neefektyvus ir nenaudingas bei pradeda manyti, kad jo įnašas į darbovietės veiklą tampa nebesvarbus.

                      Diskutuojama, kokiu eiliškumu šios trys dimensijos pasireiškia. Mokslininkų manymu, pirmiausiai pasireiškia emocinis išsekimas. Po kurio laiko pasireiškia antroji dimensija, nes emociškai išsekęs žmogus pradeda šalintis kitų žmonių, tampa ciniškas, formalus. Ir, galiausiai, asmuo vis labiau nusivilia tuo, ką daro, nėra patenkintas darbo organizavimu ir pan. Emocinis išsekimas yra pirminė ir pagrindinė profesinio perdegimo dimensija, o paskui išsivysto du negatyvūs požiūriai - vienas nukreiptas į kitus (depersonalizacija), kitas į save (žemų asmeninių pasiekimų jausmas).

                      Nesprendžiama ši problema gali brangiai kainuoti ne tik pačiam darbuotojui, bet taip pat ir jo bendradarbiams, darbovietei, klientams ir visai visuomenei. Profesinį perdegimą patiriančio darbuotojo veikla tampa paviršutiniška, sumažėja asmens profesinė motyvacija, jis gali pratrūkti ir užsipulti bendradarbius ar klientus, pradėti piktnaudžiauti psichiką aktyvinančiomis medžiagomis ar tiesiog išeiti iš darbo. Taip pat gali suprastėti jo sveikata (pvz., atsirasti nemiga, raumenų ir kaulų skausmas, migrena, virškinimo problemos ir kt.).

                      Kai profesinį perdegimą patiria mokytojas, tai daro tiesioginę įtaką tiek mokiniams, tiek visai mokyklai. Mokiniai ir mokykla gali netekti labai gero mokytojo, jeigu jis išeina iš darbo. Kitiems mokytojams tenka pavaduoti išėjusįjį iki kol bus įdarbintas kitas žmogus, taip dar labiau padidėja kitų mokytojų darbo krūvis. Ugdymo įstaigos gali susidurti su sunkumais greitai rasti tinkamą naują darbuotoją, nes šiuo metu ypač jaučiamas profesiškai stiprių mokytojų trūkumas. Jeigu perdegęs mokytojas dirba toliau, tai neigiamai paveikia mokinius, nes, labai tikėtina, toks mokytojas nedirba geriausiai kaip galėtų. Perdegę mokytojai yra mažiau efektyvūs darbuotojai, jie turi prastesnius santykius su mokiniais, todėl, tikėtina, jų mokinių akademiniai ir socialiniai pasiekimai bus prastesni. Taigi profesinis perdegimas nėra tik paprastas pavargimo jausmas ar įprastinis stresas, kurį tam tikru mastu patiria beveik visi mokytojai. Perdegimas gali sukelti sunkios formos depresiją, stiprų nerimą ar kitaip sutrikdyti psichinę asmens sveikatą, o prasta savijauta taip pat paveikia ir aplinkinius (mokinius, bendradarbius). Todėl labai svarbu suprasti, kodėl profesinis perdegimas gali atsirasti.

                      Ankstyvuosiuose moksliniuose tyrimuose pagrindine mokytojo profesinio perdegimo priežastimi laikytas tik darbo krūvis. Vėliau pastebėta, kad toks požiūris yra per siauras, todėl pradėti platesni, įvairesnius mokytojų aplinkos aspektus analizuojantys, tyrimai. Jie leido geriau suprasti šį psichologinį konstruktą ir jo atsiradimo priežastis. Nustatyta, kad šias priežastis galima suskirstyti į dvi kategorijas - tai individualios ir organizacinės.

                      Individualios profesinio perdegimo priežastys susijusios su asmeninėmis savybėmis. Tai demografinės asmens charakteristikos (pvz., amžius, lytis, šeiminė padėtis, išsilavinimas), asmeninės savybės (pvz., ištvermė, savigarba, reakcija į stresą ir gebėjimas spręsti problemas) bei požiūris į darbą (pvz., lūkesčiai, atsakomybės jausmas). Pastebėta, kad perdegti labiau linkę darboholikai, idealistai, didelių ambicijų ar reikalavimų sau turintys asmenys. Taip pat tie darbuotojai, kurie linkę save kaltinti dėl įvairių nesėkmių arba prisiimantys daugiau įsipareigojimų ar atsakomybių darbe. Silpnesnis ištvermingumas bei žemesnė savigarba irgi susijusi su profesinio perdegimo atsiradimu. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad profesinis perdegimas dažnai pasireiškia 3 - 10 metų darbo stažą turintiems darbuotojams. Tuo tarpu įvertinus ikimokyklinio ugdymo pedagogų profesinio perdegimo raišką jų karjeros raidos kontekste Lietuvoje nustatyta, kad perdegimo požymius, ypač emocinį išsekimą, asmenys pajunta apie 35 - 40 gyvenimo metus (po 10 - 15 darbo metų).

                      Organizacinės profesinio perdegimo priežastys atsiranda dėl organizacinių ypatumų. Mokslininkai išskyrė šešias pagrindines su darbo aplinka susijusias priežastis, skatinančias profesinio perdegimo atsiradimą. Tai:

  1. Darbo krūvis. Jis turi reikšmingą ryšį su profesiniu perdegimu, ypač su emociniu išsekimu. Dideliu darbo krūviu dirbantys darbuotojai, siekiantys daug padaryti ir neturintys tam pakankamai laiko, kuriems trūksta laiko visiškai atsigauti nuo aukštus reikalavimus keliančio darbo, negaunantys pakankamai paramos, pamažu išeikvoja savo vidinius išteklius. Mokytojos žodžiai, puikiai iliustruojantys situaciją: ,,Aš visuomet esu viskam pasiruošusi. Kai ateinu į mokyklą, mokiniai jau laukia manęs prie durų. Ir visą dieną mane atakuoja vaikai ir jų tėvai, kažko vis norintys iš manęs... Mano protas negali pailsėti. Net miegant nepailsiu". Prie šios priežasties priskiriami ne tik ilgos darbo valandos ir viršvalandžiai, t. y. kiekybinė darbo apkrova, bet taip pat ir kokybinė darbo apkrova, kai darbuotojui trūksta gebėjimų ar polinkio pasirinktam darbui atlikti.
  2. Kompetencija ir galimybės. Asmuo patiria stresą, jeigu jo turimos kompetencijos ir galimybės nesuderinami. Tai daro įtaką darbo efektyvumui, savirealizacijos sumažėjimui.
  3. Darbuotojui svarbu finansinis atlygis, jis tikisi atlyginimo ir priemokų, atitinkančių jo atliekamo darbo sunkumą bei kokybę. Ne mažiau svarbus ir socialinis atlygis. Jeigu darbuotojo sunkus darbas ignoruojamas, kitų (bendradarbių, vadovų, klientų) nėra įvertinamas, asmuo tai gali priimti ne tik kaip atlikto darbo nuvertinimą, bet kad ir nuvertinamas jis pats, t. y. darbą atlikęs žmogus. Ypatingai svarbu vadovų parama ir įvertinimas. Nepakankamas atlygis glaudžiai susijęs su darbo efektyvumo sumažėjimu, neigiamu požiūriu į darbovietę, kurioje dirbama, ir į jos vadovus.
  4. Bendruomenė. Darbovietės vidaus klimatas, koks darbuotojo požiūris į kolektyvą bei jo sugebėjimas bendrauti irgi yra svarbu. Profesinis perdegimas labiau būdingas tiems asmenims, kurie kolektyve jaučiasi nesaugiai, nesulaukia profesinės pagalbos, patarimų iš bendradarbių ar vadovo bei negali pasidalinti savo džiaugsmais, pasiekimais. Ypač žalingi įsisenėję ir neišspręsti konfliktai tarp bendradarbių ir vadovaujančių asmenų. Jie kelia nuolatinę frustraciją ir priešiškumo jausmą.
  5. Darbuotojai iš vadovų tikisi teisingų sprendimų, o ne orientuotų į asmeninę priviligijuotų asmenų naudą. Jeigu darbuotojai pajunta neteisybę dėl darbo krūvio, atlygio, lygių galimybių suteikimo, sprendimų priėmimo, tai sukelia emocinį stresą, pereinantį į išsekimą, skatina neigiamo požiūrio į darbą formavimąsi.
  6. Vertybės. Tai idealai, motyvacija, kurie paskatino asmenį dirbti būtent čia. Žmogus gali jaustis blogai, jei yra verčiamas daryti tai, kas jo nuomone, yra neetiška ir neatitinka jo vertybių.

                      Kyla klausimas, kas stipriau lemia profesinio perdegimo atsiradimą - ar veiksniai, susiję su pačiu asmeniu, ar su jo aplinka. Kiekvienas žmogus yra individualus ir skiriasi nuo kitų požiūriu, vertybėmis ir reakcija į vykstančius reiškinius. Taigi individualiai pasireiškia ir profesinis perdegimas: vienus labiau veikia individualūs veiksniai, susiję su asmenybės savybėmis, kitus - organizaciniai, susiję su darbo veiksniais. Taip pat manoma, kad perdegimas yra asmenybės ir darbo neatitikimo rezultatas. Kuo šis neatitikimas didesnis, tuo didesnė profesinio perdegimo susiformavimo tikimybė. Ypač ją stiprina neatitikimas tarp darbuotojui keliamų reikalavimų ir jo asmeninių išteklių, galimybių.

                      Šiuo sudėtingu COVID-19 pandemijos metu, kai vis dar gyvename nežinomybėje, kai mokykla ir vėl gali būti uždaryta ir nuotolinis darbas vėl tapti kasdienybe, išvengti streso darbe beveik neįmanoma, o tai padidina profesinio perdegimo atsiradimo riziką. Norint išvengti profesinio perdegimo, o jį patiriant - kuo sklandžiau įveikti, labai svarbu žinoti apie jį daugiau (kas tai yra, kokios atsiradimo priežastys ir pan.). Šiame tekste buvote supažindinti su šia informacija. Kitoje straipsnio dalyje aptarsime patarimus, kaip išvengti profesinio perdegimo - ką gali padaryti pats mokytojas, kad sau padėtų, bei ką gali padaryti ugdymo įstaigų administracijos darbuotojai. Taip pat, kokios pagalbos jums reikia, jeigu visgi jau dabar susiduriate su šia grėsminga būsena.

 

Trakų rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė

Austė Idaitė